Abstract

Analizuojami pagrindiniai poeziją sudarantys elementai – vaizdiniai, emocijos, žodžiai, ritmika, sakinių struktūravimas. Aptariama poetinė kūno estetika, nuolat pabrėžiamas juslinis poezijos pradas bei daroma prielaida, kad minėtų elementų koreliacija atliepia žmogaus būties konstitucijai. Atidengiant abstraktaus mąstymo ribotumus ir sentimentalaus eiliavimo ciniškumą, parodoma, kad poezija neatsiejama nuo, pirma, juslinio patyrimo, antra, egzistencinės patirties. Kartu atsakoma į poezijos savivokos ir demarkacijos tarp poezijos ir racionaliųjų disciplinų, pirmiausia filosofijos, teologijos ir gamtos mokslų problemas, bei kvietimas pažvelgti į žmogaus veiklą iš poeto perspektyvos. Poetinių technikų aptarimas, savo ruožtu, leidžia kalbėti apie kasdienių praktikų reabilitaciją tradicinių dvasinių pratybų kontekste. Straipsnis gali būti naudojamas kaip prolegomenai formalioms poezijos studijoms bei laisvam skaitymui