Roger Bacon is a remarkable figure for his theory of the sign. According to the new reading hypothesis presented in this article, the whole theory is grounded on the relational nature of the sign. Every sign is involved in two relations: one to the interpreter, the other to the significate, the first being “more essential” than the second. The hypothesis allows for a better understanding of Bacon’s central claim that speakers constantly re-impose words in colloquial practice, as well as of (...) its main technical developments. In his whole semantics, Bacon’s focus is not so much on entities as on relations holding between entities. From a comparative point of view, the paper offers considerations on the theological background of Bacon’s ideas. (shrink)

Evoquees par Augustin, les Categories d'Aristote, accompagnees de l'introduction de Porphyre, sont traduites et commentees par Boece. Deja exposee dans le monde arabo-musulman, cette oeuvre devait faire l'objet de nombreux commentaires dans le monde latin, sans interruption, du temps d'Abelard jusqu'a la fin du Moyen Age. De l'etude du langage a la theorie de l'etre, ouvrant sur la philosophie naturelle et la theologie, les interrogations que suscitent les Categories sont multiformes. Elles concernent le statut des categories, leur nombre, les differents (...) types de predication, ou la nature particuliere de certaines categories comme la relation ou la quantite. Le premier chapitre du traite, avec sa distinction entre equivoques, univoques et paronymes, suscite des reflexions sur les variations semantiques, les transferts de sens, et donne en meme temps naissance a la theorie de l'analogie de l'etant, aux implications metaphysiques et theologiques majeures. Les vingt deux essais de ce receuil explorent, a travers l'etude d'auteurs connus ou moins connus, les multiples facettes de cette riche tradition medievale de commentaires sur les Categories d'Aristote. (shrink)

L’enseignement universitaire du XIIIe siècle se fonde sur le commentaire et la “dispute”. La Sophistria de Robertus Anglicus , dont est proposée ici l’édition critique accompagnée d’une étude historique et doctrinale détaillée, est un témoin exceptionnel de cette pratique de l’enseignement des arts par “mode de sophisme”, surtout développé pour la logique et la grammaire. Il s’agit d’une collection d’une trentaine de sophismes, organisée de façon systématique, et préservée dans huit manuscrits. On y voit ainsi, en partant du sophisme, énoncé (...) problématique, le maître avancer des arguments, avec ou contre ses bacheliers, à propos de toutes les difficultés qu’il contient, les arguments et solutions fournissant au bout du compte un exposé général de la syntaxe latine. La Sophistria s’insère dans une tradition de la grammaire spéculative, qui, contrairement aux grands traités postérieurs sur les Modes de signifier, met l’accent sur la sémanticité plus que sur la grammaticalité : un énoncé incorrect peut être admis si l’on comprend la raison qui rend compte de sa déviation. Cette approche, comme l’application très caractéristique de la Physique d’Aristote à la grammaire, permet de rapprocher la Sophistria de l’enseignement parisien des maîtres anglais de la génération précédente, Robert Kilwardby et Roger Bacon, l’appartenance au milieu parisien se confirmant par sa proximité avec le Tractatus de Gosvin de Marbais. (shrink)

Priscian's _Institutiones Grammaticae_, which rely on Stoic and Neoplatonic sources, constituted an important, although quite neglected, link in the chain of transmission of ancient philosophy in the Middle Ages. There is, in particular, a passage where Priscian discusses the vexed claim that common names can be proper names of the universal species and where he talks about the ideas existing in the divine mind. At the beginning of the 12th century, the anonymous _Glosulae super Priscianum_ and the _Notae Dunelmenses_, which (...) heavily quote William of Champeaux, interpret the passage in the context of a growing interest in the problem of universals, raising semantic as well as ontological questions, and introducing a Platonic view on universals in the discussions on the signification of the noun. Moreover, this same passage will be used by Abelard to elaborate one of his opinions about the signification of universal or common names—that they signify "mental conceptions". (shrink)

In the De cognitione angelorum and then in the Ordinatio, Gilles of Rome dedicates long chapters to angelic language. His starting point is a question from Thomas Aquinas about the “secrets of hearts” : they can only be known through corporeal signs, which unwillingly manifest them. Gilles uses Thomas’s postulate that the acts of will are not visible to others, to reject his definition of speaking as a thought voluntarily conveyed to others, and generalizes from his answer: thoughts need to (...) be made manifest through a sign. He develops a theory describing the different types of signs according to their addressees, and analyses them according to several criteria. In particular, from a careful analysis of the signs used by men, Gilles wonders whether the different types of signs used both by men and angels are natural or voluntary, from the point of view of both their composition and their meaning, basing his questioning on the reflections on language and signs in his earlier philosophical commentaries. This insistence on the need for signs will lead Gilles to give different answers to the classic questions about the difference between thought and language, the possibility of addressing a particular angel, and lying. (shrink)

In the De cognitione angelorum and then in the Ordinatio, Gilles of Rome dedicates long chapters to angelic language. His starting point is a question from Thomas Aquinas about the “secrets of hearts” : they can only be known through corporeal signs, which unwillingly manifest them. Gilles uses Thomas’s postulate that the acts of will are not visible to others, to reject his definition of speaking as a thought voluntarily conveyed to others, and generalizes from his answer: thoughts need to (...) be made manifest through a sign. He develops a theory describing the different types of signs according to their addressees, and analyses them according to several criteria. In particular, from a careful analysis of the signs used by men, Gilles wonders whether the different types of signs used both by men and angels are natural or voluntary, from the point of view of both their composition and their meaning, basing his questioning on the reflections on language and signs in his earlier philosophical commentaries. This insistence on the need for signs will lead Gilles to give different answers to the classic questions about the difference between thought and language, the possibility of addressing a particular angel, and lying. (shrink)

La méthode adoptée dans le Vocabulaire européen des philosophies peut-elle être taxée de « relativiste » comme l’écrit Carlo Ginzburg, et plus précisément de mener au « relativisme sceptique »? L’on vise ici à répondre par la négative en montrant les proximités entre la démarche du VEP et certains travaux de l’auteur lui-même. Si le VEP n’est pas un dictionnaire d’« ethnophilologie », et se centre sur les traductions du vocabulaire philosophique, les enjeux politiques sont essentiels. Il s’agit, en prenant (...) de la distance par rapport à sa propre langue, de construire des comparables, en étant aussi bien contre l’universalisme abstrait que contre le culturalisme relativiste qui conduit à l’incommensurabilité. (shrink)

Les discussions sur la nature catégorielle de la « voix » se développent en parallèle, au début du xiie siècle, dans les commentaires sur les Catégories et dans les commentaires sur les Institutiones de Priscien. Elles ont des enjeux multiples, touchant à la nature de la substance et de la qualité, de la perception, de l’individualité et de l’indivisibilité, de la nature des corps, et sont liées à la question des universaux. En prenant en série les arguments développés dans ces (...) témoins anonymes, on peut reconstruire le développement des discussions et les différentes positions, en particulier celles de Guillaume de Champeaux et d’Abélard. (shrink)

La nature catégorielle de la « voix », substance, quantité ou qualité, fait débat chez les grammairiens et logiciens du début du xiie siècle. Les discussions grammaticales se lisent dans les commentaires sur Priscien, aux chapitres initiaux du De uoce et du De littera, dont on édite ici plusieurs témoins majeurs, trois versions des Glosulae super Priscianum et les Notae Dunelmenses qui en dérivent, témoins anonymes où se lit l’influence de Guillaume de Champeaux. Les arguments tirés de ces textes sont (...) repris dans les commentaires sur les Catégories, faisant apparaître les enjeux physique, logique, ontologique et sémantique des débats sur la voix. (shrink)

In dieser Schrift begründet Dante die Priorität der Volks- und Muttersprache vor der lateinischen Gelehrtensprache und fordert eine italienische Hochsprache. Er untermauert seine Ausführungen durch eine anthropologische Erörterung der menschlichen Sprachfähigkeit. Dank einer originellen Interpretation des biblischen Mythos vom Turmbau von Babel legt er eine vernünftig begründete Neubewertung der Vielfalt und der historischen Entwicklung der Sprachen vor.

Spinoza's Compendium of Hebrew Grammar has not been well served by scholarship. Serious studies of it are few and far between, and it has generally been ignored by philosophers, including seasoned Spinoza scholars. In fact, I am willing to bet that most people would be surprised to learn that Spinoza wrote a Hebrew grammar.Even Spinoza's closest friends did not know what to make of this work, composed most likely in the early 1670s, just after the publication of the Theological-Political Treatise. (...) When they put together Latin and Dutch editions of his unpublished writings soon after his death in 1677, the inclusion of the Compendium was apparently an afterthought—it... (shrink)

Straipsnis nagrinėja, kaip Shaunas Gallagheris sprendžia fenomenologijos ir natūralizmo suderinamumo klausimą. Pirmoje dalyje aptariamas Gallagherio tyrimų atspirties taškas: fenomenologinės kūno schemos sampratos pritaikymas interpretuojant trečiojo asmens prieiga gautus duomenis. Antroje dalyje aptariamas bendras Gallagherio fenomenologijos natūralizavimo projektas: argumentai už tai, kad į natūralistinę programą būtų įtrauktos ne paskiros fenomenologų įžvalgos, bet metodiškas pirmojo asmens prieigos taikymas. Trečioje dalyje aptariami argumentai prieš fenomenologijos natūralizavimą. Teigiama, kad pagrindinė problema fenomenologiją ir natūralizmą derinančiam filosofui – mąstymo fenomenologijos natūralizavimas. Galiausiai bandoma apibrėžti fenomenologijos natūralizavimo (...) projekto perspektyvas. (shrink)

Psichologizmas yra loginių ir psichologinių terminų reikšmių tapatinimas. Husserlio Prolegomenai yra žymiausias psichologizmą kritikuojantis tekstas. Iki šiol buvo atviras klausimas, kas būtent juose įrodyta. Šio straipsnio tikslas yra į jį atsakyti. Pagrindinis straipsnyje ginamas teiginys yra toks: Prolegomenuose Husserlis įrodė, kad jei reliatyvizmas klaidingas, tai psichologizmas klaidingas, bet neįrodė reliatyvizmo ar psichologizmo klaidingumo, nes jis neįrodė, kad reliatyvizmas save paneigia. Pirmiausia nagrinėjami du kartais Husserliui priskiriami įrodymai: paremtasis prielaida, kad logika yra normatyvi, ir paremtasis prielaida, kad psichologija remiasi logika. Tvirtinama, (...) kad jie nesuderinami su logikos samprata Prolegomenuose. Tuomet nagrinėjami likę įrodymai ir parodoma, kaip iš jų plaukia, kad jei reliatyvizmas klaidingas, tai psichologizmas klaidingas. Galiausiai nagrinėjamas įrodymas, kad reliatyvizmas save paneigia vienu ar kitu būdu: ar savaime, ar tuomet, kai yra išreiškiamas, ar tada, kai įrodinėjamas kitam. Teigiama, kad reliatyvizmo klaidingumas juo neįrodytas. Straipsnio išvados reikšmingos bet kokiam logiką reliatyvizuojančiam požiūriui. (shrink)

L'analyse d'un corpus exhaustif des verbes espagnols montre que les suffixes infinitivaux -er et -ir dans cette langue sont en distribution complémentaire : c'est la forme phonologique de la voyelle préthématique qui en détermine le choix. Nous montrons qu'une analyse en termes de métaphonie ne rend pas compte de leur distribution, et proposons une solution en termes d'harmonie vocalique progressive : les suffixes infinitivaux -er et -ir sont des allomorphes d'un même morphème ; leur sélection dépend du timbre de la (...) voyelle préthématique. (shrink)

Straipsnyje tyrinėjamas kompleksinis fenomenologinių patyrimo struktūrų ir empirinės plotmės sąryšis. Siekiama apibrėžti dviejų objektyvumo plotmių koreliaciją: eidetinių patirties struktūrų ir empirinės plotmės. Ši koreliacija yra labai sudėtinga. Netgi atskiri empiriniai fenomenai turi būti apibrėžiami per patirties struktūras, su kuriomis jie yra koreliuoti. Empiriniai komunikacijos tyrimai turi atsižvelgti į patirties struktūras, kurios užtikrina Santraukaempirinę duotį. Tuo pat metu jie turi empirinius faktus susieti su kalbiniais kontekstais. Dar daugiau, komunikacijos tyrinėjimai kultūrinių objektyvybių lygmenyje turi analizuoti ne tik empirijos koreliaciją su ženklų sistemomis, (...) bet ir ženklų tarpusavio sąry-šius bei tarp pačių ženklų atsirandančią prasmę. Esminiai žodžiai: fenomenologija, patirties struktūros, empiriniai duomenys, kalba, išraiška, komunikacija, ženklai.This paper has hardly hinted at the complexity of the relationship between phenomenological-experiential structures and the empirical domain; it attempted to sketch a simple correlation, or lack thereof, between the two domains of objectivity: the eidetic-experiential structures and the empirical domain. The correlations are extremely complex. Even the singular empirical phenomenon has to be delimited in terms of experiential structures which are correlated to it. Empirical researches in communication must respect the experiential structures as parameters within which the empirical data are present. At the same time it must contextualize the empirical factors within linguistic fields. Moreover, communication researches at the level of cultural objectivity must forego the search of empirical correlates to the sign systems and deal with the relationships among the signs and the meaning which emerges between the signs. Key words: phenomenology, experiential structures, empirical data, language, expression, communication, signs. (shrink)

Straipsnyje svarstoma galimybė, ar ritmo konceptas, funcionuojantis Gillesio Deleuze’o ir Félixo Guattari tekstuose, negalėtų padėti atsekti minties judėjimo linijų nuo filosofijos link skirtingų meno formų ir atgal. Pradedant nuo dinaminės problemų ir sąvokų kartografijos, kurią kaip tinkamą tokiems minties eksperimentams įžvelgė Anne Sauvagnargues, Jamesas M. Buchananas, Ronaldas Bogue, Stephenas Zepke, šiame tyrime siūloma sąvoka ritmas yra tinkama kaip siejamoji galimų filosofijos ir įvairių menų sankabos jungtis. Ritmas Deleuze’o ir Guattari tekstuose tampa filosofine sąvoka ir įgauna ontologinį statusą, transcenduojantį siauras filosofijos (...) ir meno apibrėžtis. Ji funkcionuoja tarpinėje teritorijoje: tarp minties, garso, žodžio ir vaizdo, meno kūrinio, filosofijos, gyvenimo. Būtent žvelgiant iš tokios ontologinės perspektyvos, ši sąvoka įgauna galią atverti ne horizontaliuosius, o vertikaliuosius, genealoginius meno kaip tapsmo aspektus. (shrink)

The papers presented in this volume in honour of Alfonso Maieru cover some of the major topics of his research area. The institutional and intellectual life of university training in the Middle Ages, including the peculiar tradition of related works, is the focus of the papers by Louis Jacques Bataillon, William J. Courtenay, Jacqueline Hamesse, Zenon Kaluza, Loris Sturlese and Olga Weijers. Three papers, by Jacopo Costa, Pasquale Porro and Thomas Ricklin, deal with philosophical problems in Dante'sMonarchia and Convivio. The (...) complex interrelations between logic and the other main aspects of medieval philosophy, with a particular attention to theology, metaphysics and natural philosophy, are the core of the other papers by Stefano Caroti, Sten Ebbesen, Barbara Faes de Mottoni, Simo Knuuttila, Alain de Libera, Olga Lizzini, Costantino Marmo, Claude Panaccio, Ivan Bendwell, Irene Rosier-Catach, Lambert Marie de Rijk, Leonardo Sileo, Luisa Valente, and Albert Zimmermann. A larger number of friends and colleagues of Alfonso Maieru than those who appear as contributors and editors of this volume have warmly welcomed its publication. We could say, therefore, that it is absolutely contingent that the Editors are: Stefano Caroti (Universita degli Studi di Parma), Ruedi Imbach (Universite de Paris-Sorbonne), Zenon Kaluza (Centre d'Etudes des Religions du Livre, C.N.R.S), Loris Sturlese (Universita degli Studi di Lecce) and Giorgio Stabile(Universita degli Studi di Roma "La Sapienza"). (shrink)

Ðio straipsnio pavadinime uþkoduota ir tyrimo problema. Èia bus svarstomas filosofijos ir literatûrossuartëjimo prieigø dekonstrukcinis tyrimas Jacques Derrida postfilosofijoje. Kantas simbolizuoja klasikinæ filosofo, Kafka – literato laikysenà. Taèiau tai tik straipsnio autorës iðmonë. Bus atsispirta nuo to,kaip Derrida perskaito Kafkos parabolæ Prieð ástatymà romane Procesas. Autorë pripaþins, kad ið tiesøsodieèio kaip kantininko ir durininko kaip paties Derrida suprieðinimas leidþia geriau suvokti Derridaiðrastos sàvokos différance konotacijas. Kita vertus, taip suprasta skirtis iðveda á singuliarumo, paraðo,paslapties sàvokø judëjimà Derrida tekstuose. Taèiau lieka neaiðku, (...) ar ið tiesø Derrida neprieðtaraujasavo teiginiui, kad raðymas vyksta anapus filosofijos ir literatûros, kai prieina prie iðvados, kad sodietis--kantininkas negalëjo suprasti jam skirto áëjimo singuliarumo, nes turëjo problemø su literatûra. Ar taireiðkia, kad literatûra, skirtingai nei filosofija, lieka atvira paslapèiai ir neþinojimui? O filosofija tampasusijusi su þinojimu ir paslapties áminimu? Autorës nuomone, paties Derrida hermeneutikos dekonstrukcija knygoje Pentinai: Nietzsche’s stiliai tokiai iðvadai prieðtarautø.Pagrindiniai þodþiai: differénce, Derrida, Kafka, sodietis-kantininkas, filosofija ir literatûra. (shrink)

Cílem článku je ukázat, že německá raná romantika, která položila filosofické základy romantického hnutí, nebere příklon k subjektivitě prožívání jako odklon od poznání, nýbrž jako jiný způsob poznání. Romantická niternost nachází svůj protějšek ve zkušenosti světa, jemuž umění dokáže propůjčit hlubší význam než racionální filosofie a věda. Tento nový pohled na poznání je romantiky použit jak na výklad přírody, tak duchovní lidské skutečnosti. Článek upozorňuje na to, že vedle dědictví spinozismu měla romantická epistemologie důležitý zdroj v některých úvahách Kantovy Kritiky (...) soudnosti. Tato vazba je sledována zvláště na příkladu filosofie umění F. W. J. Schellinga. Argumentace článku je rozvinuta v kritické konfrontaci se subjektivistickou interpretací romantiky H.-G. Gadamera, čímž se ozřejmuje její širší epistemologický dosah i aktuálnost. Návaznost německých romantiků na Kantovu Kritiku soudnosti se spíše než tendencí k subjektivizaci estetiky projevovala ve snaze o estetizaci poznání. (shrink)

Funkcinës psichiniø savybiø analizës atveriama jø materialiojo ákûnijimo ávairovës galimybë verèia materialistiná monizmà sàmonës filosofijoje formuluoti ne psichiniø ir fiziniø savybiø tapatumo, bet pirmøjø pareities nuo antrøjø tezæ. Pareities sàvoka sàmonës filosofijoje iðreiðkia minimalius reikalavimus fizikalistinëms teorijoms – paneigus pareities fizikalizmà bûtø paneigtos ir stipresnës fizikalizmoversijos. Straipsnyje tyrinëjama fizikalizmo kritika paremta vadinamuoju kokybiø perkeitimo galimybës argumentu. Parodoma, kad, viena vertus, toks argumentas negali bûti atremtas nuorodomis áempirinius duomenis, nes svarstoma hipotetinë situacija numano jos empiriná nestebimumà; kita vertus, jei svarstoma situacija (...) ið tikrøjø yra galima, tai kokybinës psichinës charakteristikos niekaip nërasusaistytos funkciðkai ar fiziologiðkai apraðomais ryðiais, vadinasi, antireduktyvistinæ iðvadà galima grástisvarstant ne tik atvejus, kai kokybës perkeistos, bet ir kai jø apskritai nëra.Pagrindiniai þodþiai: sàmonës filosofija, fizikalizmas, funkcionalizmas, pareitis, perkeistos kokybës. (shrink)

Geriausio paaiškinimo išvedimas išskiriamas kaip pagrindinė mokslo hipotezes ir teorijas atrandanti ir pagrindžianti samprotavimo forma. Straipsnyje tiriamas GPI ir jo santykis su pagrindinėmis samprotavimo rūšimis: dedukcija, indukcija ir abdukcija. GPI pasižymi abdukcijos samprotavimo mechanizmu, tačiau, priešingai nei abdukcija, GPI teikia ne galimą, bet esą teisingą išvadą. GPI yra induktyvus plačiąja prasme samprotavimas, nes jis nepatenkina dedukcijos taisyklių ir jo išvadai nepakanka duomenų. Straipsnyje teigiama, jog nepaisant pastarųjų GPI ypatumų, kurie rodo, kad GPI nėra ir negali būti deduktyviu samprotavimu, GPI reiškia (...) pretenzijas į savo išvados absoliutų teisingumą, t. y. tvirtinamas kone deduktyvus GPI išvados pagrįstumas. pagrindiniai žodžiai: geriausio paaiškinimo išvedimas, dedukcija, indukcija, abdukcija. (shrink)

E l auto r pa r t e de l reconocimient o d e qu e lo s parámetro s e n lo s qu e s e inscribía n las institucione s d e l a democraci a representat iva ha n cambiad o sustancialmente . E n es e nu evo cont e xt o sitú a e l debat e sobr e lo s posi b le s dé f icit s d e l a democraci a (...) representat iva y espe- cí f icament e e l crecient e desapoderamient o d e l a capacida d popula r d e influi r y condicionar la s decisiones , qu e hac e perde r l e gitimida d a un a democraci a qu e sól o mantien e abie r tas la s pue r ta s d e lo s rito s fo r male s e institucionales . E n s e gund o luga r , e l a r tícul o s e centra e n lo s efecto s qu e tien e l a generalizació n d e inte r ne t e n es e escenario . E l auto r constata cóm o la s estrat e gia s d e us o d e la s TI C hast a ahor a desa r rollada s e n e l espaci o polític o se ha n centrad o e n l a mejor a d e l a capacida d d e prestació n d e se r vicio s o e n l a ampliació n de l a capacida d d e elecció n d e lo s consumidores-ciudadanos , per o n o e xist e un a v olunta d d e ir má s all á d e un a concepció n d e l a democraci a qu e s e centr a e n la s r e gla s procedimentales y e n un a visió n mu y estrict a de l principi o d e representación . F rent e a esta s estrat e gias, e l a r tícul o aborda , po r u n lado , la s relacione s entr e Inte r net , m o vimiento s sociale s y las nu ev a s fo r ma s d e hace r polític a (centrándos e e n l a e xperienci a de l 15M ) y , po r otr o lado , la posibilida d d e repensa r d e nu evo e l viej o tem a d e l a democraci a direct a y l a pa r ticipación ciudadan a qu e l a e xtensió n y generalizació n d e Inte r ne t pe r miten . E n amba s estrat e gia s late l a preocupació n po r l a calida d d e l a pa r ticipació n y l a capacida d d e implicació n d e l a gente e n lo s asunto s colect iv o s tant o a n i v e l polític o com o ví a necesari a n o sól o par a defender su s intereses , sin o com o fo r m a d e entende r l a democracia , un a democraci a relaciona l y pa r ticipat iv a. (shrink)

Straipsnyje šiandien dominuojantis požiūris į kentėjimą kritiškai palyginamas su Husserlio bei Nietzsche‘s sampratomis. Mūsų dienomis dominuojanti kentėjimo samprata yra susijusi su esminiu klausimu: „ką privalau daryti, kad panaikinčiau kančią?“ Kentėjimas suprantamas kaip nepageidaujamas ir nereikalingas fenomenas. Kita vertus, huserliškoji perspektyva gimsta iš klausimo: „ką gali kentėjimas atskleisti apie pačią žmogaus būklę?“ genetinės fenomenologijos požiūriu kentėjimas yra suprantamas kaip atskleisties fenomenas. Pagaliau, Nietzsche‘s filosofijos kontekste, kentėjimo refleksija yra susijusi su pamatiniu rūpesčiu: „Ar tam tikras kentėjimo supratimas teigia gyvenimą, ar veikiau jis (...) turi būti suprastas kaip pastarojo neigimas?“ Šis požiūris kentėjimą interpretuoja kaip paslėpties fenomeną. Atlikta analizė leidžia padaryti dvi išvadas: 1) genetinė ir genealoginė perspektyvos esmingai apriboja šiandieną dominuojantį požiūrį į kentėjimą; 2) Nietzsche‘s ir Husserlio traktuotės oponuoja viena kitai ne menkiau, nei šiandieniniam požiūriui. Bent jau kentėjimo problematikos kontekste galime tarti, kad genealogija yra genetinės fenomenologijos nešvari sąžinė ir atvirkščiai.Esminiai žodžiai: kentėjimas, genetinė fenomenologija, genealogija, Husserlis, nietzsche.The following analysis brings the nowadaysdominant perspective on suffering into a critical confrontation with Husserl and Nietzsche. The nowadays-dominant view arises out of the question “what must I do in order to eliminate suffering?” It therefore interprets suffering as an unsettling and unnecessary phenomenon. By contrast, the Husserlian perspective asks: “what can suffering tell me about the human condition?” As a genetic theme, suffering is a revealing phenomenon. Finally, within the Nietzschean context, our understanding of suffering should spring from yet a different concern: “Does a particular perspective on suffering affirm life, or is it rather a rebellion against it?” This perspective identifies suffering as a concealing phenomenon. Two conclusions follow: 1) the genetic and genealogical reflections on suffering significantly limit the nowadays-dominant perspective; 2) the Nietzschean and the Husserlian perspectives are just as sharply opposed to each other as they are opposed to the contemporary view. Thus at least in the context of the problematic of suffering one can say that genealogy is the bad conscience of genetic phenomenology, and vice versa.Key words: suffering, genetic phenomenology, genealogy, Husserl, Nietzsche. (shrink)

Algis Mickiinas savo straipsnyje svarsto moder- niojo mokslo ir filosofijos ivykdytq tikroves "su- skliaudimo" judesi, leidusi semiotikams ir dekonst- rukcininkarns teigti kalbq arba diskursq esant pirmi- ne ir svarbiausia galios forma, pasirei3banEia visose 2mogiSkojo patyrimo ir praktikos srityse. Autoriaus tikslas - analizuojant 3i "suskliaudimq" atverti ypa- tingas struktiiras, "kurios niekam nepriklauso ir yra niekur neaptinkamos, ta&au yra esmingiausiy miisy modemiojo hojimo modalumy pamatas". Autorius teigia, jog wenamasis pasaulis - morfologiSkai kon- stituoty ir intuityviai suvokiarny ivykiy ir objekty pa- saulis - (...) yra suskliaudiiamas mokslinio skepsio, o pa- grindu laikoma transcendentine ir homogeniika tik- rove neatsiveria pojiiEiams. Teorinio-metodologinio formalizmo konstitucija, stokojanti intuityvaus as- pekto, neturi vertikalaus matmens ir tegali biiti arti- kuliuota horizontaliai, nuosekliavienalaypte progre-sija, remiantis savo paEios vidinemis taisyklemis. Ji neturi jokio biitino rySio su transcendentine homo- geni3ka tikrove; Sis rySys - arbitralus ir lemia tai, jog tikrovei primetami atsitiktinai parinkti forrnaliai kon- stituoti metodai. Sitoks arbitralus teorinio-metodo- loginio formalizmo ir w e n a m o pasaulio rySys Mic- kiinui leidiia interpretuoti modernyji progresq kaip autoreferentiSkq, subjekto n e t u ~ t j reiskini, kaip ar- bitraly riby nepaisymq, ir moderniqjq galiq kaip de- centralizuotq atsakomybq, kaip "galiq be priehties", kuriq palaiko ir maitina beribes formaliy ir materia- liy konstrukcijy galimybb. 'Ibks visur i3plitqs bet kobo veiksmo arbitralumo ir riby nebuvimo pojiitis ir yra, anot autoriaus, niidienos humanizmo krizes esme. Raktiniai ZodZiai: fenomenologija, swkliaudi- mas, gyvenamasis pasaulis, teorinis-metodologinis f o m l ~. (shrink)

Fenomenologinė refleksija gali parodyti kiek „Aš esu ten“ kaip faktiškumas yra esmiškai koreliuotas su pasaulio horizontu ir šis „Aš esu ten“ nėra jokia esybė pasaulyje. Tai reiškia, kad savastis kaip pastovumas kisme nėra esybės tęstinumas laike ir jos tikslas nėra laikiška determinacija. Tačiau kaip temporalizacija ji gali suponuoti laikišką determinaciją. Lingvistiniai įpročiai gali mus versti ieškoti laikiškų apibrėžčių. Kaip pastebėjo Husserlis, lingvistinė artikuliacija veda prie ontifikacijos ir todėl reikalauja atnaujinto epoche atlikimo. Epoche naudojama siekiant parodyti, jog savastis nėra kažkas, kas (...) egzistuoja kaip esybė pasaulyje. Tokia fenomenologija gali atskleisti refleksijos ir jos konstituotos dialektikos ribas. Kalba absoliutina refleksiją veikiančią su ontifikuotų konceptų pagalba. Tai negali panaikinti transcendentalios iliuzijos apie prieštaringas apibrėžtis, nes įtraukta į kalbą reflektyvi mintis yra dialektikos šaltinis. Šiame lygmenyje sprendimai negalimi. Genetinės fenomenologijos analizė skirta pirminiam transcendentalaus gyvenimo funkcionavimui yra retrogresija į dialektikos pagrindus ir į iki-dialektinio gyvenimo pasireiškimą. Esminiai žodžiai: fenomenologija, dialektika, epoche, Husserlis, Kantas.Phenomenological reflection can show to what extent the “I am there” as a facticity is an irrevocable correlation to the world horizon and thus the “I am there” is not a being in the world as an entity. This means that the self, as an inactor of functions, as a continuity in changes, is not a continuity of an entity in time, and that its aim orientation is not a temporal determination. As temporalization, it cannot presuppose temporal determinations. Of course linguistic habits may compel us to assume temporal determinations. But as Husserl had noted, linguistic articulations lead to ontification and thus require the renewed use of the epoche. The epoche here is used to show that what the self is not something, an entity in the world. Thus phenomenology can reveal the limits of reflection and its constituted dialectics. Language absolutizes reflection which deals with ontified concepts. It cannot abolish the transcendental illusion of contradictory determinations, since reflective thought imbedded in language is the source of dialectics. At this level no solutions are possible. The genetic phenomenology analysis of the primordial functioning of the transcendental life is a retrogression into the ground of dialectics and the manifestation of the pre-dialectical life.Key words: phenomenology, dialectics, epoche, Husserl, Kant. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjamas Lietuvos Respublikos darbo ginčų instituto reformavimas ir kaita Nepriklausomybės laikotarpiu atskirų Europos Sąjungos valstybių patirties kontekste. Darbo ginčų reforma Lietuvoje minimu laikotarpiu vyko keliais etapais, iš jų paskutinysis, prasidėjęs 2013 m. sausio 1 d., pakeitė darbo ginčų komisijų organizavimo tvarką, šias komisijas pradėjus kurti teritoriniu principu, prie veikiančių Valstybinės darbo inspekcijos teritorinių padalinių, nustačius, kad į darbo ginčų komisiją su skundu gali kreiptis ne tik darbuotojas, bet ir darbdavys, įvedus kitas naujoves. Tačiau šie pokyčiai vis dar neatspindi europinių (...) tendencijų, kiek įmanoma mažiau institucionalizuoti ikiteisminę individulių darbo ginčų nagrinėjimo tvarką. Straipsnyje akcentuojama mintis, jog darbo ginčų instituto reforma laikytina nebaigta ir, tikėtina, bus tęsiama, remiantis pažangiausia kai kurių ES valstybių praktika šioje srityje, tačiau išlaikant nacionalinį teisinio reguliavimo ypatumą. (shrink)

The Body at the Limits of Representation. The Theory of the Body and Painting in Merleau-PontyIn Eye and Mind,” Merleau-Ponty quotes a phrase from Valéry: “the painter brings his body with him.” He interprets the corporeal experience of the artist, not only as the center of a perceptual orientation or kinesthesis, but also as the inspiration for poets and for painters. In this sense, one can place his theory of body not only within the problematic of the phenomenological constitution of (...) the perceived object, but also in the context of the deconstruction of representation or in the genealogy of “de-representation” (Lyotard). By following Merleau-Ponty’s interpretation of the works of Cézanne and Klee, we are going to see how his theory of the experience of body and the formation of their works of art meet up in his consideration of the reversibility of the visible and the invisible. When Merleau-Ponty quotes Valéry’s phrase “the painter brings his body with him,” the body of the artist is no longer “subject-body” perceiving the world in a prosaic way; rather, the body is implicated in the anonymous vision at the source from which the painter’s expression emerges. Just as nature is recounted through the poet, it has the faculty of seeing itself through the painter. In the “Methods of Natural Research,” Klee says “the resonance surpasses all the optical foundations between myself and that which opposes me,” “the united anti-optic way of the root going out of the earth, which looks at me from down below all the way up to my eyes” and of the “united non-optic way of the universe come from above.” He demonstrates that this non-optic resonance, rather than a mirror and a black screen separating the light, allows the eye to be seen as a point of junction of non-optical things and thereby it constitutes a part of the circle created by the new nature of works (eine neue Natürlichkeit des Werkes). Following what is particular to Merleau-Ponty’s thought in which the body is conceived as a principle of de-representation, one sees, by means of his intention of assessing modern artistic creation as the deconstruction of classical ontology, the overcoming of the ontology of the object. In conclusion, we note that the theory of body and of painting in Merleau-Ponty brings to light the limit of the possibility of representation in modern art, by emphasizing especially the non-perception or the transcendence that one can discern in the perceptual field. By interrogating the body of the painter and the poet, that is, the poetic body or the body as symbolism, prior to its being diverted into being a result of the brain and of the libido where the body is no longer the body visible in the world, by doing this, Merleau-Ponty has found a way of placing the body beyond representation. Poièsis is no longer mimèsis in the banal sense of imitation, and the poetic body is not the representational body. But, he has found a way of placing it still in Visibility, as if there were a hinge in this border between the visible and the invisible, in this border between representation and de-representation, a border that one cannot definitively overcome by structuring it as a dichotomy. (De-representation, but the visible. Therefore the possibility of visible de-representation in the artistic creation, in poièsis.) This hinge, which denies us an alternation, is the body, the flesh, which is the condition of thought as ontological interrogation: an ontological interrogation in the age of ir-representation, in the age of the impossibility of representation (Vorstellung) and of poem (Dichtung), in the age of crowds where the image appears as one of my fellow creatures just like the shadow cast by existence.Il corpo ai limiti della rappresentazione. La teoria del corpo e della pittura di Merleau-PontyNe L’occhio e lo spirito Merleau-Ponty cita una frase di Valéry: “il pittore si dà con il suo corpo”. Egli interpreta l’esperienza corporea dell’artista non solo come il centro di un orientamento percettivo o cinestesico, ma anche come motivo d’ispirazione per poeti e per pittori. In questo senso, si può collocare la sua teoria del corpo non solo all’interno della problematica della costituzione fenomenologica dell’oggetto percepito, ma anche nel contesto della decostruzione della rappresentazione o nella genealogia della “derappresentazione” (Lyotard). Seguendo l’interpretazione merleaupontiana delle opere di Cézanne e di Klee, vedremo come la sua teoria dell’esperienza del corpo e la formazione delle loro opere d’arte convergano nella considerazione della reversibilità del visibilee dell’invisibile. Quando Merleau-Ponty cita la frase di Valéry “il pittore si dà con il suo corpo”, il corpo dell’artista non è più un corpo soggettivo che percepisce il mondo in modo prosaico; il corpo è piuttosto implicato nella visione anonima dell’origine dalla quale emerge l’espressione del pittore. In Wege des Naturstudiums, Klee afferma che “la risonanza sorpassa tutti i fondamenti ottici tra me e ciò che mi si oppone”. Egli dimostra che questa risonanza non-ottica, piuttosto che essere uno specchio o uno schermo nero che separa la luce, permette di vedere l’occhio come un punto di giunzione di cose non ottiche e ciò costituisce una parte del circolo creato dalla nuova natura delle opere (eine neue Natürlichkeit des Werkes). Seguendo la particolarità del pensiero merleaupontiano, secondo il quale il corpo è concepito come un principio di de-rappresentazione, si nota, in virtù della sua intenzione di interpretare la creazione nell’arte moderna come la decostruzione dell’ontologia classica, il superamento dell’ontologia oggettivistica. In conclusione, osserviamo come la teoria del corpo e della pittura di Merleau-Ponty chiarisca i limiti della possibilità della rappresentazione nell’arte moderna, enfatizzando l’impercezione o la trascendenza che si può distinguere nel campo percettivo. Interrogando il corpo del pittore e del poeta – il corpo poetico o il corpo come simbolismo, a monte del suo porsi come risultato della mente o della libido, là dove il corpo non è ancora corpo visibile nel mondo – Merleau-Ponty ha trovato il mondo di collocare il corpo al di là della rappresentazione. Poièsis non è più mimesis nel senso banale d’imitazione, e il corpo poetico non è il corpo rappresentativo. Egli ha trovato il modo di posizionare il corpo nella Visibilità, come se esistesse un punto di rovesciamento situato sul confi ne tra visibile ed invisibile, ovvero sul confine tra rappresentazione e de-rappresentazione: un confine che non si può definitivamente superare se lo si continua a strutturare come dicotomia. Questo punto, che ci nega un’alternativa, è il corpo, la carne, che è condizione del pensiero come interrogazione ontologica: un’interrogazione ontologica nell’era dell’ir-rappresentazione, nell’era dell’impossibilità di rappresentare (Vorstellung) o di creare poemi (Dichtung), nell’era delle masse, in cui l’immagine appare come uno dei miei simili, come l’ombra proiettata dall’esistenza. (shrink)

[1] Ḥeleḳ ha-moʻadim -- [2] Ḥeleḳ parashiyot ha-Torah -- ḥeleḳ 3. Be-ʻinyene midot.

[1] Ḥeleḳ ha-moʻadim -- [2] Ḥeleḳ parashiyot ha-Torah -- ḥeleḳ 3. Be-ʻinyene midot.