Abstract
Straipsnyje analizuojamos dvi prieigos prie Francio Bacono tapybos. Tiek Gilles’io Deleuze’o filosofijai, tiek Alphonso Lingio postfenomenologijai būdingos jautraus kūno, pojūčio ir afekto sąvokos, o jų probleminis statusas geriausiai išryškėja būtent per jų santykį su Bacono tapyba, kuri kaip savo pagrindinį objektą pateikia pažeidžiamo ir intensyviai afektuojamo kūno realybę. Straipsnyje koncentruojamasi į klausimą, kuris inicijavo abu tyrimus. Kas iš tiesų lemia Bacono paveikslų paveikumą: linijos ir spalvos prievartingumas, paneigiantis figūratyvumo faktorių Bacono tapyboje ar, priešingai, paties gyvenimo žiaurumas, patvirtinantis reprezentacijos reikšmę? Straipsnyje teigiama, kad tokias skirtingas interpretacijas lemia skirtinga patirties samprata. Lingis akcentuoja aktualią patirtį, tai leidžia pagrįsti kūrybos, asmeninės kūrėjo patirties ir gyvenamojo pasaulio ryšį. Deleuze’as kalba apie virtualią patirtį, beasmenį gyvenimą, kūną be organų ir naujų perspektyvų kūrimą.