Luce Irigaray's argument that women need a feminine divine is placed in the context of her analyses of the interconnection between man's appropriation of woman as his “negative alter ego” and his identification with the impossible ego ideal represented by the figure of God. As an alternative, the “feminine divine” is conceived as a realm with which women would be continuous. It would allow mediation between humans, and interrupt cannibalizing appropriations of the other.

Straipsnyje analizuojama seksualinės skirties sampratos transformacija Luce Irigaray filosofijoje. Straipsnio euristinė schema – esencializmo-konstruktyvizmo kontroversija giminės filosofijoje. Ja remiantis teigiama, kad ankstyvoji Irigaray psichoanalitinė seksualinės skirties samprata ir mimesis kaip moteriškosios subjektyvybės steigties būdas atitinka tik „strateginį esencializmą“, o transformaciniame filosofijos etape, ginčijant Hegelio subjekto paradigmą, Irigaray pateikta natūralistinė seksualinės skirties samprata jau implikuoja ontologinį esencializmą. Taip pat į analizę įtraukiamas Irigaray nenagrinėtas Hegelio giminės tapatybės principas, kuris implictiškai apima lyčių diferenciacijos aspektą. Tuo siekiama ne tik atskleisti Irigaray moteriškosios subjektyvybės (...) sampratą, kuri apima moteriškumo neredukuojamumą į reprodukcijos funkciją, vyriškosios ir moteriškosios subjektyvybių nebendramatiškumą, bet taip pat išryškinti giminės tapatybės ir seksualinės skirties kontroversiją kaip dvi skirtingas subjekto filosofijos paradigmas. (shrink)