Jacques Derrida, como otros teóricos contemporáneos, recurre repetidas veces a pensadores y categorías judíos a la hora de formular su concepción del texto y del lenguaje. A veces parece tratarse de una simple analogía; en otras ocasiones lo hace explícitamente. Esto ha dado lugar a distintos intentos de apropiación por parte del judaísmo. Susan Handelman, Geoffrey H. Hartman y Sanford Budick, Beth Sharon Ash, Sanford L. Drob, Hélène Cixous, Elliot R. Wolfson, Moshe Idel, Bettina Bergo, Joseph Cohen y Raphael Zagury-Orly (...) —entre otros— se han esforzado en mostrar la semejanza entre la concepción derrideana del lenguaje y la judía; algunos de ellos incluso han llegado afirmar que la primera es un simple exponente moderno de la literatura rabínica y de la Cábala. A nuestro juicio, estos intentos de apropiación son excesivos. Nuestro objetivo es, pues, explorar la analogía entre la concepción derrideana del lenguaje y la que subyace bajo la literatura rabínica y la cabalística para, en última instancia, mostrar la especificidad irreductible de la primera. (shrink)

Belgian law on child euthanasia uses the concept of discernment to bestow the right to die to minors. Jacques Derrida’s deconstruction of oppositional logic grasps the ambiguity of this use of discernment and generally challenges the alleged force of a textual sign meaningfully to differentiate itself from its different and meaningless else. This alleged ability to discern the presence of discernment impinges the truth-value of the distinction between worthy/unworthy lives. The resulting undecidability morally suggests the respect for otherness and promotes (...) the moral value of the suspension of arbitrary judgment and, in so doing, de facto converges towards the praxis of the doctrine of the sanctity of life that embraces the ‘life is always quality’ argument. (shrink)

Straipsnyje aptariama Jacques’o Derrida interpretuojama platoniškoji chōros sąvoka. Permąstydamas šį terminą, Derrida kvestionuoja ontoteologinį Dievybės įvaizdį ir jo įtaką religinei sferai, kuri neatsiejama nuo žinojimo. Pirmiausia apžvelgiama chōros sąvoka, kurią galėtume pavadinti logocentrinės tradicijos „svetimkūniu“. Taip pat analizuojami negatyviosios kalbos raiškos būdai: hiperousiologinis ir chorinis, parodant, jog Platono „Timajuje“ išryškėja dviejų apofatinio diskurso formų galimybė. Atskleidžiama, jog hiperousiologinė diskurso struktūra perteikia ontoteologinį hierarchinį tvarkos modelį, o chorinė forma turėtų būti siejama su modelių daugialypiškumo bei diskursų išsicentravimo galimybe. Galiausiai išryškinamas tikėjimo (...) vaidmens nevienareikšmiškumas šiose negatyviose formose. Priešingai nei hiperousiologinis kalbėjimo būdas, kuriame Dievybė apibūdinama kaip „Būtis anapus būties“, chorinis neatveria jokio pažintinio tikėjimo turinio, kita vertus, pats tikėjimas nepaneigiamas, net jeigu jis glaudžiai susijęs su ateizmu kaip abejone. Tokiu būdu tikėjimo ir ateizmo sąveika atsiskleidžia kaip nežinojimo momentas, kuris neatsiejamas nuo sąvokos chōra. (shrink)